Kazys Puida. "Iš sermėgiaus krūtinės" (1906) within the context of the beginning of the 20th century modernism

„Iš semėgiaus krūtinės“ – maža pageltusi knygelė, išleista 1906 metais, pasirašyta K. Žegotos slapyvardžiu. Datos po eilėraščiais rodo, kad jie sukurti per gana trumpą laiką: 1903-1905 metais. Rinkinyje daug nepavykusių, šių dienų požiūriu grafomaniškų eiliavimų. Vis dėlto literatūros istorijai ši knygelė svarbi. Straipsnyje Puidos eilėraščių rinkinys nagrinėjamas kultūrologiniu ir poetiniu požiūriu. Rinkinio struktūra rodo, kad tai tipiškas XIX a. eilių rinkinys. Jį sudaro: patriotiniai eilėraščiai, sonetų pluoštas, vertimai ir sekimai. Į rinkinį galima žiūrėti kaip į bandymą įteisinti vieną iš XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje besiformuojančią kultūros sampratą. Puida akcentuoja vieno sluoksnio – vargdienio – balsą. Rinkinyje nemažai dedikacijų, kurios rodo orientaciją į inteligentijos sluoksnį. Eilėraščių rinkinio tema – kūrėjas, kūryba, kūrybos paskatos, kūrybos gyvavimas visuomenėje. Puidos eilių centras yra tarsi visą sielos turinį sudarantis nepaprastas jausmingumas. Jausmų skalė itin siaura. Autorius turėjo estetinę pagavą, bet neturėjo lengvo poetinio žodžio. Kiek daugiau laisvės matyti formos, literatūros eksperimentuose. Akivaizdu, kad Puidai artimiausia impresionizmo stilistika. Taip pat išbandomos ir kanoninės formos – sonetai. Su XX a. pradžia sietinas ir jugendo stilius; gvildenamos būdingos temos – žmogus gamtos ritme, gyvenimo kelias, laiko tėkmė.“Iš semėgiaus krutinės” is a small old book signed by a nickname K. Žegota and issued in 1906. The dates under the poems show that they were created over a short period of time – in 1903-1905. The collection involves a lot of unsuccessful, from the perspective of nowadays – graphomanic, versifications. Nevertheless it is important for the history of literature. The article analyses the collection of Puida poems from culturologic and poetic perspectives. The structure of the collection shows it being a typical collection of poems of the 19th century. It consists from patriotic poems, sonnets, translations, and imitations. The collection may be considered as an attempt to legalise the cultural concept formed in the 19th-the first half of the 20th century. Puida stresses the voice of one class – poor people. The collection involves many dedications that show his attention to intelligentsia too. The subject of the collection consists of images of a creator, creation, creative incentives, and the existence of creative ideas in public. The essence of Puida poems is extreme sentimentality which sort of reflects the entire content of his heart. The scale of feelings is extremely narrow. The author had esthetical catch, but lacked for poetic expressions. A little more freedom is observed in a form and literary experiments. It is obvious, that Puida mostly liked expressionistic style. But he also tried canon forms – sonnets. Jugend style is relevant to the beginning of the 20th century; and Puida discusses relevant issues of that time too – a man in a rhythm of nature, the way of life, and the flow of time